Laidojimo papročiai

Mūsų šalyje laidojimo apeigos yra glaudžiai susijusios su papročių, ritualų ir iš praeities atėjusių tradicijų laikymosi. Laidotuvių tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, tačiau savaime suprantama, kad keičiantis laikams ir tradicijos kinta, įnešama tam tikrų naujovių, kurios atsisveikinimą paverstų prasmingu, o kartu ne tokiu liūdnu… Nuo seno karšinant artimąjį buvo privalu pasirūpinti, kad jis neiškeliautų Anapilin be sakramentų. Tokiu atveju artimieji iš anksto turėjo pakviesti kunigą, kuris suteiktų ligonių patepimą. Žmogui, artinantis prie mirties slenksčio tradiciškai buvo uždegama žvakė. Pagal senovės papročius tam reikalinga per Kristaus paaukojimo šventę pašventinta žvakė – grabnyčia. Tačiau jos neturint galima degti ir paprastą, šventintą žvakelę. Prie mirusiojo stengtasi elgtis tyliai, nejuokauti, siekta išlaikyti rimtį ir gedulingą aplinką. Tai aiškinama kaip pagarba mirusiajam, nes laikyta, jog triukšmas ir garsus raudojimas gali sutrukdyti mirusiojo vėlei atsiskirti nuo kūno. 
 

Gedulo drabužiai 

 

Didelis dėmesys nuo seno kreiptas ir į apsirengimą. Buvo priimta, kad laidotuvių apeigose turi dominuoti gedulo spalvos. Tad tiek vyrai, tiek moterys per laidotuves rengiasi juodais arba tamsios spalvos drabužiais. Iš čia atėjęs ir paprotys, kad mirus motinai, tėvui ar sutuoktiniui ištisus metus vilkima gedulo drabužiais. Tokiais atvejais moterims įprasta vilkėti juoda suknele, juoda eilute, apsisiausti juoda skarele ar šaliu. Vyrai dėvi juodus kostiumus, ant kurių švarko kairiojo atlapo neretai būdavo prisiuvama juoda juostelė. Gedulo laikotarpis – tai rimties išlaikymo tarpsnis, kurio metu vengiama pasilinksminimų bei triukšmingų pobūvių. 

 

Mirtį skelbė varpai 

 

Tradiciškai žmogus būdavo laidojamas trečią dieną po mirties, prieš tai informavus zakristijoną ar varpininką (jei toks yra). Būtent bažnyčios varpų skambėjimu visam kaimui ar miesteliui būdavo paskelbiamas mirties atvejis. Apie netektį pranešama ir giminėms, draugams, kaimynams, jie informuojami apie laidojimo laiką ir vietą. Netekus artimo, pirmiausiai buvo kreipiamasi į kunigą, kad būtų užsakytos laidotuvės: sutartas laidojimo laikas, užsakomos Šv. Mišios už mirusįjį, dažnai tuo pačiu atėjimu sutariama ir keturnedėlio (30-ta diena po mirties). Kai kuriose parapijose būdavo galimybė laidotuves organizuoti kartu su Šv. Mišiomis. Tokiu atveju į laidotuvių Šv. Mišias susirinkdavo ne tik mirusiojo artimieji, bet ir visa jį palydinti bendruomenė. 

 

Laidotuvių giesmės 

 

Nuo seno įprasta, kad per šermenis giedoti pakviesti žmonės yra gerbiami. Artimieji giesmininkai rūpinosi, juos atveždami į laidotuves ir parveždami. Giedotojams būdavo skiriamas atskiras stalelis su užkandžiais, arbata. Tradiciškai giedamas rožinis. Užfiksuota, kad Aukštaitijoje daugiau giedodavo rožančių, šermenines giesmes, Žemaitijoje – „Kalnus“ ar „Kalvarijas“. Labai senų ikikrikščioniškų giesmių nebėra išlikę, išskyrus tik Dzūkijoje populiarias raudas, kurios buvo atliekamos kartu su krikščioniškomis giesmėmis. Jei mirdavo kas iš šeimos, raudodavo kas nors iš artimųjų, o jei nebuvo šeimoje tai sugebančių daryti, tai buvo galima samdyti to paties kaimo raudotoją. Kodėl taip mirusius apraudodavo? Dzūkai ir suvalkiečiai sakydavo, kad jei neapraudosi, tai gali vėlė vaidentis. O štai Šiaurės Lietuvoje tokios raudos neužfiksuotos, nors gal seniau ir buvo.

 

Įvairų religijų papročiai 

 

Priklausomai nuo tikėjimo, skiriasi ir laidojimo apeigos ir tradicijos: laidojimo laikas, mirusiojo kryptis laidojant, laidojimo iškilmės. Musulmonai savo mirusiuosius palaidoja mirties diena iki saulės laidos. Musulmonai mirusįjį guldo į kapą ant šono, į Mekos pusę atsuktu veidu. Musulmonai savo artimuosiuos laidoja suvyniotus į drobulę. Mirties dieną mirusiuosius stengiasi palaidoti ir žydai. Žydai stengiasi mirusiuosius laidoti kuo kukliau. Jei įmanoma, net be karsto, tik suvyniotus į drobulę. Panašiai, kaip ir artimuosiuos laidoja musulmonai. Laidotuvių apeigose neleidžia dalyvauti moterims. Laidotuvės nerengiamos tik šeštadieniais ar per kitas judėjų šventes. Mirusiųjų pagerbimo diena žydai mirusiesiems gėlių neneša, o mirusiųjų pagerbimo šventę rengia rudens pradžioje – prieš judėjų Naujuosius metus. Stačiatikiams įprasta rengti laidotuves trečią dieną po mirties. Panašiai elgiasi ir katalikai. Ant stačiatikių kapų, ypač per šventes, neretai paliekama gėrimų ir užkandos. Vaikų kapus jie kartais apdeda pliušiniais žaislais, ant moterų antkapių palieka plaukų papuošalų. Stačiatikiams mirusiųjų pagerbimo laikas – savaitė po Velykų. Sentikiai ypatingai išsiskiria savo senosiomis tradicijomis.Baltą lestovką (rožančių), siuvamą specialiai laidotuvėms, dėdavo į kairiąją mirusiojo ranką, kūną guldydavo į karstą, vadintą domovjo, kojomis į ikonų pusę (veidu į Dievą). Prie mirusiojo visada kas nors budėdavo, vieno jo nepalikdavo. Velioniui į rankas įdeda lapelį – otchodnuju ir ant kaktos uždeda juostelę. Po mišių mirusįjį uždengdavo balta įkapių drobe. Laidojama dažniausiai trečią dieną po mirties. Iš namų velionis nešamas atvertame karste iki pat kapinių, kad atsisveikintų su kaimynais ir gimtais laukais. Greičiausiai tai reliktas, sekant užfiksuotais pasakojimais, kad IX - XI amžiais  buvo paprotys laidoti žmones valtyse. Dauguma šių tradicijų laikomasi ir šaidien. Sentikiai laidojami veidu į Rytus, o paminklai, skirtingai, nei įprasta katalikams, statomi mirusiųjų kojūgaliuose. Neįprastai ilgai mirusiųjų gedi Centrinės Europos čigonai. Nuo mirties dienos iki laidotuvių, jų nuostata, turi praeiti net 40 dienų. Čigonai mėgsta prabangą. Jie neretai į mirusiųjų kapus deda vertingus, brangius daiktus, kad kitame pasaulyje mirusiajam nieko netrūktų. Kartais čigonai, kurie prieš laidotuves puotauja, prie kapo duobės netgi surengia muštynes, tuo gąsdindami

Kontaktai

Jums ir Jūsų artimiesiems padėsime visais laidotuvių organizavimo klausimais.
Teikiame pagalbą ir konsultacijas 24 val / 7 d.
+370 644 99993
info@ritualika.lt
Rekvizitai

RITUALIKA, UAB
Įmonės kodas: 303918867
Adresas: Savanoriu pr. 365, Kaunas.

Weight: 
5

Užpildykite formą ir atsakysime kiek galime greičiau: